Mikalojus Radvila Senasis, Radvilos Astikaičio sūnus, laikytas Radvilų pirmtaku. Jis tėvo vardą pavertė pavarde visai giminei.

1505-03-14 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis visas iš tėvo gautas žemes patvirtino Mikalojui Radvilai Senajam.

Mikalojus Radvila Senasis buvo Trakų pilininkas ir Vilniaus vaivada. 1491 m. tapo Lietuvos kancleriu. Su pirmąja žmona Sofija Ona Manvydaite užaugino keturis sūnus – Mikalojų, Joną, Albertą, Jurgį – ir dukterį Oną. Su antrąja žmona Sofija Rohatinska vaikų neturėjo.

Mikalojus Radvila Senasis buvo labai pamaldus, skyrė lėšų statyti Vilniaus Bernardinų bažnyčiai, įkūrė Šv. Jurgio bažnyčią. Atsikvietė karmelitų ir prie tos bažnyčios įsteigė jų vienuolyną.

Palaidotas Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje.

Biržų-Dubingių šakos pradininkas Jurgis Radvila Lietuvos valstybėje užėmė aukštas pareigas: taurininkas (1510), Trakų pilininkas (1529–1541), didysis etmonas (1531–1541).

Su pimąja žmona Barbora Kiškaite vaikų neturėjo. Su antrąja žmona Barbora Volska turėjo sūnų Mikalojų Radvilą Rudąjį ir dukras Oną ir Barborą. Pastaroji vėliau ištekėjo už Žygimanto Augusto ir tapo Lenkijos karaliene bei Lietuvos didžiąja kunigaikštiene.

Laimėjo 30 mūšių su totoriais, maskvėnais bei kryžiuočiais. Dėl tokios sėkmės buvo pramintas Victor (Pergalinguoju). 

Jo nuopelnas, kad XVI a. pirmoje pusėje Radvilų sąmonėje įaugo savosios vertės pajautimas bei išdidi laikysena. 

Visą gyvenimą gerai sutarė su įvairių konfesijų atstovais. Buvo labai pamaldus, nuo Gavėnios iki Velykų užsidarydavo vienuolyne ir leisdavo laiką mąstydamas.

Biržų valdos teritorinis augimas prasidėjo būtent nuo Jurgio Radvilos. Jis ėmė supirkinėti žemes, pirmiausia iš Upytės bajorų. 1528–1530 m. dvarų surašyme Biržams priklausė Joniškėlis, Ageniškis, Parovėja, Lezmanovas.

Edvardas  Kotlubajus knygoje „Radvilos“ mini, kad Jurgis Radvila 1535–1541 metais sirgo, mirė prieš Velykas. Tik nepamini, kur palaidotas. 

Mikalojus Radvila Rudasis studijavo Vokietijoje, daug keliavo po Europą. Grįžęs į Lietuvą užėmė aukštas pareigas: didysis etmonas 1553–1566 m. ir 1572–1584 m., 1565 m. tapo kancleriu ir Vilniaus vaivada.

Garsėjo karvedžio talentu. Per Livonijos karą 1558–1583 m. buvo vienas žymiausių LDK vadų. Ypač pasižymėjo 1564-01-26 Ulos mūšyje, kur jo vadovaujama kariuomenė sumušė penkis kartus gausesnes Rusijos pajėgas.

Mikalojus Radvila Rudasis Liublino seime dalyvavo kaip vienas Lietuvos delegacijos vadovų. 1569 m. nepasirašė Liublino sutarties.

Tapęs evangeliku reformatu, juos globojo, steigė parapijas. Vilniuje atkūrė, o Biržuose 1584 m. įsteigė naują evangelikų reformatų mokyklą.

1547-12-10 imperatorius Karolis V už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais suteikė Šv. Romos imperijos kunigaikščio titulą Mikalojui Radvilai Rudajam. Jis pasivadino Biržų-Dubingių kunigaikščiu. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1549-01-25 šį titulą patvirtino. Biržų valda tapo kunigaikštyste.

1541-11-24 susituokęs su Kotryna Tomicka turėjo du sūnus - Mikalojų Radvilą ir Kristupą Radvilą Perkūną. Biržuose jis gyveno 1553 m. rudenį, ilgėliau pabūdavo ir 1556, 1557, 1561 m. Mikalojus Radvila Rudasis į Biržus tik užsukdavo, juos valdė per vietininkus, nuo 1567 m. vadintus seniūnais. Biržai minimi kaip miestelis, pilis buvo tik Papilyje.

Mikalojus Radvila Rudasis apgyvendino Biržų žemėse totorius ir vokiečius. Pirmieji vokiečiai minimi XVI a. 5 deš.: Gevertas, Berynas. Tai antras pagal senumą (po 1520 m.) Biržų miesto paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.

1568 m. Kristupas Radvila Rudasis savo sūnaus Kristupo Radvilos Perkūno ir Onos Sobkovnos vestuvių proga atidavė jam Papilio pilį, dvarą, miestelį su visais palivarkais - iš viso 500 valakų.

Mirė Mikalojus Radvila Rudasis 1584-04-27. Palaikai išbuvo Vilniuje iki 1588. Vėliau sūnų rūpesčiu buvo perkelti į Dubingius ir 1588-05-15 palaidoti jo įsteigtoje reformatų bažnyčioje.

Kristupas Radvila Perkūnas buvo žymus valstybės ir karo veikėjas. Ėjo  LDK riekininko (1566), taurininko (1569), lauko etmono (1572), Trakų kašteliono ir pakanclerio (1579), Vilniaus vaivados (1584), didžiojo etmono (1589) pareigas.

Garsėjo karvedžio talentu. 17-os metų dalyvavo su tėvu garsiosiose Ulos kautynėse 1564 m. Vėliau sėkmingai kariavo su Rusijos kariuomene Livonijoje. Karuose su Švedija Kristupas Radvila Perkūnas laimėjo 1601 m. Kuoknesės mūšį ir išstūmė švedus iš Vidžemės. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovui Zigmantui Vazai pakeitus jį lenkų etmonu Jonu Zamoiskiu, Kristupas Radvila iš karo tarnybos pasitraukė.

Teisiškai Biržų kunigaikštystė iki 1584 m. priklausė Mikalojui Radvilai Rudajam. Tačiau nuo 1571 m. jos reikalais rūpinosi Kristupas Radvila Perkūnas.

1586–1589 m. kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas Biržuose pastatė pirmąją bastioninę itališkojo tipo tvirtovę. 1589-03-09 ATR valdovas Zigmantas Vaza suteikė Biržams privilegiją, patvirtinančią miestui Magdeburgo teises.  

Kristupas Radvila Perkūnas buvo vedęs 4 kartus: Kotryną Oną Sulejovą Sobkovną (mirė 1576 m.), Kotryną Ostrogiškę (mirė 1579 m.), Kotryną Tenčinską (mirė 1592 m.), Elžbietą Sofiją Ostrogiškę (mirė 1599 m.). Su pirmąja žmona turėjo sūnų Jonušą Radvilą, su trečiąja – sūnų Kristupą Radvilą ir dukterį Elžbietą.

Kristupas Radvila Perkūnas mirė 1603-11-20 Lososnoje. 1604-04-08 buvo palaidotas Vyžuonose - evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje. 1656 m. bažnyčia atiteko katalikams. Bijodamas kapavietės išniekinimo kunigaikštis Boguslavas Radvila apie 1666–1668 m. perkėlė savo giminių palaikus į saugesnę vietą – Kėdainius. Taip puošnus sarkofagas su Kristupo Radvilos Perkūno palaikais atsidūrė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje.

Jonušas Radvila – Biržų–Dubingių ir Slucko kunigaikštis. Studijavo Vokietijoje, keliavo po Austriją ir Prancūziją. Grįžęs į Lietuvą, 1599 m. paskirtas LDK taurininku. XVII a. pr. Lietuvoje daug aistrų sukėlė jo santuoka su Slucko kunigaikštyte Sofija Olelkaite. Našlaitės Sofijos globėjai Chodkevičiai ir Kristupas Radvila Perkūnas teisėsi dėl pastarojo Kopysės valdų, kurios buvo užstatytos Chodkevičiams. Prasidėję įvairūs teisminiai ginčai grėsė pilietiniu karu. Galiausiai buvo pasiektas susitarimas tarp abiejų įtakingų šeimų. 

1600 m. Jonušas Radvila vedė Sofiją Olelkaitę. Santuoka ilgai netruko, nes 1612 m. Sofija mirė. 1613 m. jis vedė Brandenburgo elektoriaus dukterį Elžbietą Sofiją. 1620 m. su ja susilaukė sūnaus Boguslavo.

1606–1608 m. Jonušas Radvila aktyviai dalyvavo Lenkijos bajorų maište („rokoše“) prieš absoliučios valdžios siekusį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovą Zigmantą Vazą. 1609 m. maištininkams buvo paskelbta amnestija. Karalius atsisakė absoliutinės monarchijos siekio.

Jonušas VI Radvila 1619 m. paskiriamas Vilniaus kaštelionu.

1620 m., tik sulaukęs sūnaus Boguslavo, mirė Čarline, netoli Gdansko. Palaikai pervežti į Lietuvą ir 1621-02-16 palaidoti Dubingiuose.

Kristupas Radvila buvo aktyvus Reformacijos veikėjas, žymus karo vadas, meno mecenatas. Nuo 1601 m. studijavo Leipcigo ir Heidelbergo universitetuose. Nyderlanduose mokėsi karybos mokslų. Grįžęs Lietuvoje užėmė aukštas pareigas: LDK etmonas (1615), Vilniaus kaštelionas ir vaivada (1633), didysis etmonas (1635).

Vadovavo LDK kariuomenei karuose su Švedija, kariavo su rusais ties Smolensku.

Kristupas Radvila uoliai rėmė evangelikus reformatus, įsteigė jiems aukštesniąsias mokyklas 1625 m. Kėdainiuose ir 1626 m. Slucke. Varšuvos konvokaciniame seime (konvokacinis seimas - laikotarpiu be valdovo vykęs Abiejų Tautų Respublikos seimas karaliaus rinkimų vietai ir laikui nustatyti) 1632 m. pasiekė, kad įstatymu vėl būtų sulygintos katalikų ir nekatalikų teisės.

Kunigaikščio Kristupo Radvilos iniciatyva 1637-05-19 prasidėjo didžiuliai tvirtovės pertvarkymo darbai. Tai buvo ne tik pilies atstatymas, bet ir perstatymas: pasikeitė fortifikacijos tipas. Vietoj itališkojo buvo panaudotas nyderlandiškasis. Pastarojo pagrindinė detalė yra tvirtovę juosiantys žemių pylimai ir žemių bastionai. Pertvarkymai palietė ne tik fortifikacinius įtvirtinimus, bet ir visą pilies teritoriją bei rezidencinius rūmus.

 Kristupas Radvila 1624 m. parašė „Apmąstymus apie karo Livonijoje pradžią“, o 1859 m. buvo išleista jo raštų knyga „Kariniai ir politiniai reikalai 1621–1632“.

1606 m. susituokęs su Ona Kiškaite, turėjo tris sūnus ir dvi dukteris, bet užaugo tik  Jonušas Radvila ir Kotryna.

Kristupas Radvila mirė 1640-09-16 Svėdasuose. Iš pradžių, 1641 m., buvo ruoštasi jį palaidoti Biržuose, tačiau vėliau iškilmingai palaidotas giminės kapavietėje Vyžuonose. 

Jonušas Radvila gimė Papilyje. Jis buvo viena ryškiausių savo epochos asmenybių, išsilavinęs žmogus, žymus politikas ir karvedys. Taip pat kultūros mecenatas bei evangelikų reformatų globėjas. 1629–1631 m. studijavo Leipcigo, 1633 m. - Leideno universitetuose, mokėjo 4 kalbas. Anksti pradėjęs karjerą, 1646 m. jis jau lauko etmonas ir Žemaičių seniūnas. 1653 m. - Vilniaus vaivada, 1654 m. - didysis etmonas. Sėkmingai dalyvavo karuose su Bogdano Chmelnickio kazokais, ypač pasižymėjo karo žygio į Kijevą metu 1651 m.

Per sunkius Abiejų Tautų Respublikos (ATR) 1654–1655 m. karus su Švedija ir Rusija vadovavo Lietuvos kariuomenei. 1655-10-20 Kėdainiuose Jonušas Radvila su šalininkais didikais ir bajorais (iš viso 1134 žmonės) pasirašė sutartį su Švedija. Šia sutartimi nutraukta unija su Lenkija ir sudaryta su Švedija. Lietuvoje palikta senoji tvarka, luominė ir religinė laisvė. Lietuvos didikai tikėjosi, kad Švedija geriau apgins jų interesus ir gaus paramą karui su Rusija. Beje, pagal Kėdainių sutartį į Biržų tvirtovę buvo įvesta švedų įgula.

Jonušas Radvila skyrė nemažai dėmesio Biržų valdai. Biržų kunigaikštystėje buvo 1 miestas, 4 miesteliai ir 2250 - 3000 žemionių (bajorų, turėjusių žemės nuosavybę) dvarelių bei kaimų.

Mirė Jonušas Radvila 1655-12-31 Tikocine. Palaikai iki 1656-12-30 buvo Tikocine, vėliau perkelti į Kėdainius.

Boguslavas Radvila - Jonušo Radvilos ir Elžbietos Sofijos Brandenburgietės vienintelis sūnus. Gimė Gdanske 1620-05-03. Tais pačiais metais neteko tėvo ir iki aštuonerių metų augo su motina ne Lietuvoje.

Motinai ištekėjus antrą kartą, Boguslavas pradėjo mokytis Kėdainių evangelikų reformatų mokykloje. Studijavo Utrechto universitete. Daug keliavo po užsienį - Prūsija, Olandija, Anglija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija.  1638 m. paskirtas LDK vėliavininku, 1646 m. - arklininku. Dalyvavo Nyderlandų išsivadavimo karuose prieš Ispaniją. Kovojo XVII a. vidurio karuose su Švedija ir Rusija kaip vienas LDK kariuomenės vadų. Buvo vienas iš Kėdainių sutarties su Švedija (1655) iniciatorių.

Pasitraukęs į Prūsiją, 1657 m. buvo paskirtas šio krašto generaliniu elektoriumi. 1655 m. mirus pusbroliui  Jonušui tapo jo vienintelės dukters Marijos Onos globėju. Vėliau ir sutuoktiniu. 1667 m. su Marija Ona susilaukė dukters Liudvikos Karolinos Radvilaitės.

Boguslovas Radvila staiga mirė 1669-12-31. Palaidotas Karaliaučiaus miesto katedroje.

Boguslavas Radvila - paskutinis iš Biržų-Dubingių Radvilų šakos kilęs vyriškos lyties palikuonis. Testamentu paliko turtą dukrai Liudvikai Karolinai Radvilaitei.

Marijai Onai Radvilaitei sulaukus 15 metų, mirė jos tėvas Jonušas Radvila. Globėju buvo paskirtas tėvo pusbrolis kunigaikštis Boguslavas Radvila, vėliau tapęs ir jos vyru.

Boguslavas įkurdino Mariją Oną Radvilaitę pas Kuršo kunigaikštienę. Abiejų Tautų Respubliką (ATR) išlaisvinus iš priešų ir pamažu įsiviešpatavus ramybei, kunigaikštis Boguslavas Radvila susižavėjo kunigaikštytės grožiu ir geru būdu. Jis taip pat nenorėjo, kad jai priklausančios didžiulės valdos atitektų pašaliniam, ypač katalikui, tad nutarė ją vesti. Pagal evangelikų tikybos principus artimas giminystės ryšys netrukdė jiems susituokti. Bet kunigaikštis Boguslavas, bijodamas, kad dėl šios priežasties nebūtų kaltinami jų palikuonys, išsirūpino popiežiaus leidimą. 1655 m. lapkričio 24 d. jie iškilmingai susituokė Liepojoje.

Kunigaikštis Boguslavas Radvila  su žmona gyveno neilgai. 1667 m. kovo 24 d., praėjus mėnesiui po dukters gimimo, Marija Ona mirė.

Kunigaikštis Boguslavas Radvila po dviejų metų taip pat mirė.

Plačių valdų savininke paliko vienintelę dukterį Liudviką Karoliną Radvilaitę.

Liudvika Karolina Radvilaitė gimė 1667-02-27. Prieš mirtį jos tėvas kunigaikštis Boguslavas Radvila surašė testamentą, kuriuo dukteriai paliko 11 globėjų. 1680-10-28 kunigaikštytė susižiedavo su Brandenburgo elektoriaus Frydricho III broliu markgrafu Liudviku, o 1681-01-07 už jo ištekėjo.

Markgrafienė Liudvika Karolina Radvilaitė visomis išgalėmis rėmė evangelikus reformatus. Dvylikai jaunuolių, pasirinkusių dvasininkų luomą, Karaliaučiaus, Frankfurto prie Oderio ir Berlyno akademijose ji įsteigė fondą. Net garsiajame Oksfordo universitete jos dėka mokėsi evangelikų reformatų jaunuoliai.

1687-03-28 markgrafas Liudvikas mirė. Daug didikų siekė jos rankos, tarp jų ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo Jono Kazimiero III sūnus karalaitis Jokūbas. Tačiau Liudvika Karolina Radvilaitė 1688-07-24 ištekėjo už imperatorienės Eleonoros brolio, Noiburgo kunigaikščio Karolio Pilypo.

Kunigaikštienė Liudvika Karolina Radvilaitė mirė 1695-03-25 Bžege. Ten ir palaidota.

Paliko dukterį Elžbietą Sofiją Augustą, kuri ištekėjo už Zulcbacho kunigaikščio.