Parodos ir renginiai

Tai tikrų tikriausias aukštaitiškas epas – daug realių istorijų, lyrizmo ir humoro. Bet svarbiausia, kad močiutės Onos ir jos anūkės Živilės dėka iki skausmo žinoma ir šiurpi XX a. vidurio Lietuvos praeitis nelieka užspausta kančioje ar keršto sąskaitose – mūsų mažų negandėlių amžiuje toji praeitis kalba apie nepalaužiamą žmogiškumą, optimizmą ir nesuvaidintą patriotiškumą. – Istorikas Norbertas Černiauskas

Iš karto galiu kloti diagnozę: tai labai ypatingai daugiabalsė, juntamai, bet nesumaišytai keliasluoksnė, rūpestingai subalansuota atminties, pasakojimų ir pokalbių knyga. – Istorikas Nerijus Šepetys

#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai – siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.

Rašydama knygą skaičiau Močiutės prisiminimus, gilinausi į vaikystėje dažnai girdėtas istorijas ir džiaugiausi, kad spėju su laiku: galiu tikslintis, ginčytis, vėl ir vėl klausti, o ji – piktintis, kaip įmanoma nesuprasti iš pirmo karto. – Živilė Kropaitė-Basiulė.