Parodos ir renginiai

Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus – sijonus, prijuostes, pasijonius, kojines, marškinius, galvos dangą, apavą, jomis rišami ir lauknešiai, krepšiai ar net vystyklai. Per vestuves aukštaitė nuotaka apdovanodavo juostomis vyro giminę ir, reikšdama pagarbą, aprišdavo jomis vartus, šulinį, padėdavo svarbiose namų vietose ir kt.

Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius: žalios ir raudonos derinį papildo ir geltoni, tamsiai violetiniai, rožiniai, balti ar juodi tonai. Pagal pynimo techniką juostos skirstomos į dvinyčio (eglinis arba rombinis) ir milinio eglinio ar milinio kryžinio pynimo.

Šiandien atgimstant tautiniam kostiumui, juostos vėl grįžo į madą. Kaip seniau, taip ir dabar pynimo tradicija perduodama iš kartos į kartą, dažniausiai moterų, tačiau į veiklą įsitraukia ir vyrai. Didelį būrį pynėjų meistrų jungia Lietuvos tautodailininkų sąjunga, prie išsaugojimo tirdami, fiksuodami prisideda muziejininkai, etnologai, tekstilininkai, tautodailininkai.

Parodoje „Juostų pynimo tradicija: žmonės ir spalvos“ eksponuojamos seniausios aukštaitiškos juostos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių bei šiuolaikiniai Aukštaitijos juostų pynėjų darbai.

Parodos rengėjai:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Aukštaičių kultūros draugija

Parodos partneris

Lietuvos nacionalinis muziejus

Parodą finansavo:

Panevėžio miesto savivaldybė

Aukštaičių kultūros draugija

Parodos dailininkė

Asta Radvenskienė

Parodos kuratorė

Lina Vilienė

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadas