Parodos ir renginiai

Sukūrė daugiau kaip 500 visuomeninių, kultūrinių, teatro ir kitos tematikos plakatų. Nutapė paveikslų (Lietuvos didikų Radvilų portretų ciklas, 1996–99), apipavidalino knygų, sukūre Lietuvos miestų ir miestelių herbų.

Kūriniams būdinga vaizdinga, lakoniška kompozicija, apibendrinta forma, dekoratyvumas.

Dailininko mintys  apie Radvilų portretų ciklą:

Legenda sako, kad Verkių krivis Lizdeika su vaidilute sugyveno kūdikį, o tai buvo didelis nusikaltimas, grėsęs abiem tėvams mirtimi. Sužinojęs, kad Verkiuose Didysis kunigaikštis medžios, Lizdeika paguldė kūdikį vilko guolyje, kad medžiotojai jį ten rastų ir taip įteisintų vaiką. Taip ir atitiko: medžioklės triukšmo pažadintas berniukas pradėjo verkti, palyda jį aptiko ir nunešė kunigaikščiui. Šis apsidžiaugė netikėtu radiniu, pavadino pamestinuką Radvila (nuo žodžių „rado vilko“ guolyje) ir pavedė Lizdeikai jį išauginti. Tai ir buvęs Radvilų giminės pradininkas

Iš tikrųjų giminės pradininku buvo Vytauto Didžiojo laikų bajoro Astiko sūnus Radvila. Garsi Radvilų giminė išaugino 22 kanclerius, 2 vyskupus, kordinolą, karalienę. Beveik 500 metų jie valdė Biržų, Dubingių, Kėdainių, Musninkų, Raigardo, Gonionzo, Myro, Nesvyžiaus, Olykos pilis ir miestus, jų galybė pasiekė viršūnę XVI amžiuje.

Pagal anų laikų paprotį jie savo vaikus krikštijo tėvų ir senolių vardais, taigi didžiulėje giminėje buvo daug Mikalojų, Jurgių, Kristupų, Jonušų. Kad juos atskirtų istorikai sunumeravo – kaip karalius – Mikalojus V, VI, VII ir t.t. Bendralaikiai, kaimynai, giminės juos pravardžiavo: gabus karvedys – Victor, Perkūnas, teisės žinovas – Justinijonas, lenkų mylėtojas – Amor Polonia ir t.t.

Seniai žaviuosi Radvilomis. Skaitinėju kas pakliuvo į rankas, bet tai nebuvo nuoseklus gilinimasis į šeimos istoriją, tai tik smalsumas ir noras iš atsitiktinai į galvą įstrigusių smulkmenų susiformuoti savo požiūrį į daug Lietuvai davusios giminės žmones. Gyvos legendos apie garsiąją Nesvyžiaus Radvilų portretų galeriją, išlikę paveikslai išsibarstę Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos muziejuose. Žinomos dešimtys Hiršo Leibovičiaus piešinių ir graviūrų, daug kitų piešinių. Portretuose matome išdidžius, puošniais šarvais ir drabužiais vilkinčius riterius ir damas, ilgus lotyniškus tekstus, aiškinančius portretuojamojo genealogiją, nuopelnus valstybei, herbus.

Panorau ir aš sukurti savo „Nesvyžių“, nupiešiau 23 portretus, dar keli liko eskizuose, parodose eksponuojami 20. Paveiksluose siekiau panašumo – tai imaginaciniai portretai, kai autorius laisvai traktuoja panašumą, remdamasis tik savais subjektyviais įspūdžiais. Man rūpėjo perteikti susidariusį vaizdą apie vieną ar kitą asmenybę. Dėl to domėjausi išlikusiais konkrečiais portretais, to laiko mada, laikysena, turėjau omenyje ne tik asmens veiklą, bet ir jo charakterį bei pomėgius. Tačiau dailininkas ne fotografas: figūrų siluetai, spalvų sąskambis, dėmių kontrastas bei ritmas, pagaliau bendra paveikslo nuotaika man rūpėjo daug labiau nei portretuojamojo panašumas.