Kraštotyra

Pamąstymai sutinkant 2021 metus karantine

Baigėsi 2020 metai. Daugeliui jie tapo itin įsimintini dėl to, kad pagaliau baigėsi. Išgyvenusieji juos turės ką prisiminti.

Atšaukta olimpiada ir „Eurovizijos konkursas, krepšinio ir kai kurių sporto šakų varžybos vyksta salėse be žiūrovų. Vieni linksminosi išstūmę iš JAV Baltųjų Rūmų D. Trumpą, kiti – iš Lietuvos Seimo R. Karbauskį. Diktatoriumi pramintas Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka džiaugiasi, kad nuo valdžios liko nenustumtas.

Pasimetęs kasdienybėje pasaulis šiandien gelbėjasi nuo jį užpuolusių virusų, bedarbystės, skurdo.

Nepaisant laikmečio sunkumų, Milano operos teatras „La Scala“, gruodžio 7 d., pasaulio radijo klausytojus ir TV žiūrovus pakvietė į įspūdingą šventinį koncertą. Jis vyko tuščioje žiūrovų salėje.

Vasario 28-osios naktį pirmą kartą Lietuvoje diagnozuotas naujasis koronavirusas COVID-19 sparčiai plinta. Sėdintiems prie Kūčių stalo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) informavo, kad per praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti 3799 koronavirusinės infekcijos (COVID-19) atvejai. Mirė 43 žmonės Naujuosius metus sutikome karantine.

Įbauginti Astravo AE galimo šnypštelėjimo žmonės kaupė jodo preparatų atsargas.

Daugėjo nupigintų maisto prekių ieškotojų ar laukiančiųjų „Maltos“ ordino sriubos. Beje aukotojų skaičiai mažėjo.

Lenkai, atrodo gyveno sočiau. Kitokios jų ir problemos. Spalio 23 tūkstančiai jos gyventojų, daugiausiai – moterų, išėjo į gatves protestuoti prieš beveik visišką abortų uždraudimą šalyje, kuri nėštumo nutraukimo apribojimais laikoma viena griežčiausių visoje ES.

Per virusą užsienio turistų pinigų srauto nesulaukėme. Niekur toliau nejudame ir mes.

Teatrų salės, stadionai ir kavinės ištuštėjo. Palanga – taip pat.

Kunigai nekvietė į bažnyčias klausyti jų vedamų Kalėdinių pamaldų. Lankyti net atokiau gyvenančių savo tėvų, senelių, artimųjų buvo uždrausta. Dėl galiojančio draudimo vykti į kitas savivaldybes, pirmąją Kalėdų dieną patikros postuose policija nepraleido daugiau nei 3,3 tūkst. automobilių. Gruodžio 24–27 dienomis ir Naujųjų metų naktį būriuotis prie Vilniaus eglių Katedros ir Rotušės aikštėse buvo uždrausta.

Savotiškai masinių susibūrimų išvengė portugalai. Šiemet jie pristatė daug, bet jau ne kartą naudotų, gausiai dekoruotų apšviestų eglučių. Jos buvo jau matytos ir gausių lankytojų nesulaukė. Tuo tarpu vaikai lankė mokyklas, kavinės veikė.

Koronaviruso plitimo pradžią prancūzai sutiko santūriai, Tačiau spalio 20 d. paskelbus apie antrą plitimo bangą, komendanto valanda buvo įvesta nedelsiant.

Italų televizija tuo metu rodė prie bažnyčių patruliuojančius karabinierius, daugumoje balkonų dainuojančias šeimas.

Beje, Lietuvoje kalėdinių lempučių uždegimo ceremonijose, kad ir be kuklesnių liaudies susibūrimų ir „talkučkių“ neapsieita ir virusas buvo paleistas į mases. Fejerverkų pardavinėjimas ir naudojimas buvo draudžiamas.

Prie neskaitlingo šventinio stalo vyresnieji dar prisiminė kaip jų vaikučiai bėgdavo atidaryti durų dovanomis apsikrovusiam Kalėdų seneliui. Šiemet tai tapo nusikalstamąja veika. Vaikai buvo pribauginti niekam durų neatidarinėti. Kad kas neužneštu „zarazos“.

Koronavirusas mus užpuolė netikėtai

Dar kovo viduryje kasdien nustatomas apie 30 naujų ligos atvejų skaičius, gruodį padidėjo apie 100 kartų.

Bandome gelbėtis. Lietuva sulaukė gerų „čiepų“ (vakcinos). Tikėkimės, kad dėdė iš televizoriaus juokavo, kad pagal dabartinius jų tiekimo tempus, paskutinis lietuvis turėtų būti paskiepytas po 10 metų.

Dėl galiojančio draudimo vykti į kitas savivaldybes, Kalėdų pirmąją dieną patikros postuose policija nepraleido daugiau nei 3,3 tūkst. automobilių. Aerouostuose strigo Kalėdoms namo besiveržiantys lietuvaičiai – emigrantai.

Kalėdų – nakties Mišias Popiežius aukojo Šv. Petro bazilikoje. Šv. Petro aikštė buvo tuščia.

Baimė apėmė ir Imperijų valdovus. 94 metus sulaukusi Jungtinės Karalystės monarchė Elizabeth II, dėl koronaviruso protrūkio beveik visą laiką leidžia izoliacijoje. Tradicinės Kalėdų šventės su artimaisiais šįmet ji atsisakė. Maža kas.

Koronavirusas gali sugriauti daug metų mūsuose nusistovėjusią vaikų mokymo tvarką. Lankyti mokyklą tampa pavojinga. Moksleivius pradėta pratinti vaikščioti pagal ant grindų išpaišytas schemas ir rodykles. Tik iš pamokų besiskirstančios mergaitės užsimiršdavo ir krykštaudamos išsibučiuodavo(!).

Prašnekus apie vaikų mokymą taikant nuotolinio ugdymo metodus, dažnas moksleivis pasuks namo, pas netekusius darbo, alkanus ir besivaidijančius savo tėvus.

Jau daug metų tuščiažodžiaujama kaip apsaugoti vyro smurtą patiriančią moterį. Ką daryti, kad nukentėjusios nuo smurto nebijotų kreiptis į atitinkamas instancijas? Šiuos klausimus nuolat svarsto Seimo, specializuotos pagalbos centrų, teismų, Lietuvos Katalikų bažnyčios, lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Seimo Žmogaus teisių komitetas ir kitų institucijų atstovai. Tačiau naudos iš to – mažai.

Smurtaujantys vyrai savo kaltės nepripažįsta ir kaltę suverčia buvusiai savo mylimiausiai. Net visuomenėje vyrauja „bajeris“, kad prieš geras moteris nesmurtaujama. Ir taip jau daugelį metų gausios organizacijos diskutuoja, TV kanalai kuria auklėjamas laidas. O moterys kenčia ir baimėje gyvena toliau.

Ir visą tai mato nuotoliniu metodu besimokantys vaikai. Atestatus jie gaus. Tik ko jie bus verti?

Naujai išrinktas Seimas išsirikiavo. Po ilgų kandidatų į ministrus aptarinėjimų, pagaliau turime aštuonioliktąją koalicinę vyriausybę. Krašto apsaugos ministru patvirtintas konservatorius Arvydas Anušauskas, vidaus reikalų ministre – konservatorė Agnė Bilotaitė, žemės ūkio ministru – konservatorių teiktas Kęstutis Navickas, užsienio reikalų ministru – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, energetikos ministru – konservatorius Dainius Kreivys, socialinės apsaugos ir darbo ministre – konservatorė Monika Navickienė, finansų ministre – konservatorė Gintarė Skaistė, sveikatos apsaugos ministru – konservatorių teiktas Arūnas Dulkys, švietimo, mokslo ir sporto ministre – konservatorių teikta Jurgita Šiugždinienė, kultūros ministru – liberalas Simonas Kairys, aplinkos ministru liberalas Simonas Gentvilas, ekonomikos ir inovacijų ministre – Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė, teisingumo ministre – Laisvės partijos teikta Evelina Dobrovolska, susisiekimo ministru – Laisvės partijos teiktas Marius Skuodis.

Naujai pateptieji paprašė Dievo pagalbos. Pradžiai gavo padidintą viruso porciją. Keli jų susirgo. Pradėjo reikštis nukarbauskinta opozicija. Po naujų „konsensusų“ prasidėjo tradicinis vieni kitų stumdymas nuo lovio. Sumoteriškėjusi valdžia juokins mus keturis metus. Ministrų kabinetas – jau 18 – tąjį kartą.

Čia aš kažko nesuprantu. Nuo 1961-ųjų metų man, tarnautojui su vienu padoriu ir pareigingu ministru teko dirbti 15 metų be pertraukos. Nejaugi šiandien padoriam žmogui ministro postą galima patikėti tik keturiems metams? Kad „padirbėjus“ ilgiau, neliktum nuolatiniu prokuratūros lankytoju.

Senjorais „šydijamus“ senukus prie televizorių, radijo ir lovų pririšo nuolatinė slogi rudeninė tamsa, nesibaigiantys vėjai ir šiurpinantis koronaviruso dalgio siautėjimas pasaulyje. Kalėdų naktį „dėžės“ pranešė apie pasiektą rekordinį 3799 susirgusiųjų skaičių per parą.

Nedaug liko mūsų senolių menančių jų laikais ne kartą sklidusių Sabos karalienės Mikaldos pasaulio pabaigos pranašysčių. Senovėje jų padaugėdavo sunkmečiu, kai ekonominės ir dvasinė krizės sukeldavo nesaugumo, netikrumo jausmą ir žmonės nusivildavo gyvenimu.

Pasidrąsinkime tuo, kad jos neišsipildydavo. Nors pastaruoju metu, Vilniuje pradėjo nuo namų kristi balkonai. Gal ne prieš gerą...

Gal ir šį, eilinį kartą šios pranašystės mus apeis? Tuo labiau gerovės valstybę kuriančią tautą dar nepagyvenusią taip kaip vokiečiai ir skandinavai šiandien. Dauguma mūsų jaunimo ta gerovę jau statosi šiandien. Tik svetur. Tame tarpe ir dvi mano anūkės Norvegijoje.

Daugiausiai triukšmo, bent jau Europoje, pernai sukėlė kaimynė Baltarusija. Esu kaltas. Žiniasklaidos keliami tragiški pasakojimai man kelia šypseną. Todėl už kai kuriuos paštukavojimus – atsiprašau.

Apie metų klastotes

Iš Baltarusijos – sunkia galva, bet su pigiais vaistais

Dar netolimoje praeityje mūsų žiniasklaida gausiai mirgėjo nuo pranešimų apie lietuviams atsivėrusią aukso gyslą. Kaip niekad, tvirtos valiutos stokojančiai Baltarusijai turistai iš Lietuvos, Lenkijos, Latvijos tapo itin laukiami svečiai. Juos čion viliojo pigus maistas, drabužiai, alkoholis ir ypač – vaistai.

Pasienio gyventojams bevizė kelionė į Baltarusiją trukdavo iki 5 dienų, Pasakojama, kad 2016 m. rudenį tokią dovaną, kaip atlygį už Europos Sąjungos pastangomis suremontuotą jo pasienio punktą.

lietuviams suteikė pats Aleksandras Lukašenka.

Baltarusijos prekybos centrų atstovai prisimena, kad seniau daug jų klientų lankydavosi ir Berlyne, Londone, bei kitose Vakarų Europos madų sostinėse. Vakarų Baltarusijos ir Gardino gyventojus į Lenkiją traukė artimesnė kalbinė sąsaja.

Mažesnes pajamas gaunantiems baltarusiams, negalintiems sau leisti kelionių lėktuvu, ar nemokantiems užsienio kalbų, greitam apsipirkimui patogesnė tapo Lietuva.

Kiekvieną šeštadienį, iš Vilniaus ir Kauno pradėjo kursuoti autobusai į Gardiną.

5 valanda ryto, dar per miegančią sostinę, nuo Spaudos rūmų į Gardiną pajudėdavo sausakimšas autobusas su įvairaus amžiaus įvairiakalbiais vilniečiais.

Pageidaujantiems pamatyti nuo Lietuvos istorijos neatsiejamą Gardiną, pajusti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasią svečiams, kelionių organizatoriai pirmiausia parodo miesto įžymybes.

Gardine tikrai įdomu. Šalia Nemuno rikiuojasi veikiantys ir tušti vienuolynai, puikuojasi garsioji dar Vytauto laikų, (vėliau – Stepono Batoro) pilis.

Istoriniame pusrūsyje įsikūręs restoranas „Karčma“. Tai vieta, kur papietauti renkasi lietuvių turistų grupės. Jei šeštadienį pasitaiko nors kelios grupės, restoranas kitų lankytojų neįleidžia.

Daugumos atvykusiųjų tikslas žemiškas – apsipirkti. Gidė informuodavo: Baltarusijoje galima apsipirkti už 300 eurų. Į Lietuvą leidžiama įsivežti tik penkias pakuotes vaistų, 1 litrą stipraus alkoholio arba kiek daugiau vyno ar alaus. Vienas žmogus į Lietuvą iš Baltarusijos gali vežtis tik du pakelius cigarečių. Suprantama, tos taisyklės buvo dažnai pažeidžiamos.

Pasistiprinus „Karčmoje“ sekdavo parduotuvių siaubimas.

Miesto Vilniaus gatvėje daug vaistinių. Ten atsilankiusius stebindavo protu nesuvokiamos mažos vaistų kainos.

Dešimtimis kartų pigesnius vaistus aptikę, lietuviai šlavė viską: validolį, valerijoną, citramoną, analginą, aspiriną, vaistus nuo slogos, lašus akims, antibiotikus. 10 vitaminų C tablečių pakuotė čia kainuoja 80 euro centų (Lietuvoje – 3,50 euro). Nosies purškalas „Nazarin“ su eukaliptu – 1,02 euro (Lietuvoje – 4–5 ), vaistai nuo alergijos „Loratadin“ 10 tablečių – 0,26 euro (Lietuvoje – apie 3,5 euro). Pigesni net 14 kartų. Įsigijus receptinių vaistų, grįžtant, pasienyje tekdavo parodyti receptus.

Lietuviškam „Akropoliui“ prilygstančiame šiuolaikiniame Minsko „Old City“ prekybos centre šeštadienio pavakarę žmonių negausu.

Tik viską „agulniai“ šluoja čion atsilankę lietuviai. Stiprieji gėrimai čia daugiau kaip perpus pigesnis negu Lietuvoje. Vieno euro kaina už butelį „vodkos“ kelia nusistebėjimo šypseną.

„Old City“ puikuojasi Lietuvoje gan populiarus Baltarusijos trikotažas, tekstilės gaminiai.

Bene populiariausia baltarusių apsipirkimo vieta, jau eilę metų tapo Vilniaus prekybos centras „Akropolis“.

Svečius iš Baltarusijos į „Akropolį“ traukė galimybė įsigyti madingų prekių su žinomų tarptautinių dizainerių ženklais, nusipirkti įdomesnių prekių, papramogauti.

Jau ir pradėję į kaimyną šnairuoti, dalis mūsų patriotais besivadinančio elito noriai rūkė iš Baltarusijos kontrabanda atgabentas cigaretes, pylėsi į savo automobilių bakus iš ten įvežtą dyzeliną.

Šalyje slepiasi neišsemiami LDK istorijos lobiai.

Be istorinio Gardinio lietuvius traukia Baltarusijoje išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimas. Per trumpą laiką čia galima susipažinti su penkiomis: Krėvos, Naugarduko, Nesvyžiaus, Myro ir Lydos pilimis. Jose kažkada gyveno mūsų kunigaikščiai ir didikai. Vienoje seniausių LDK Krėvos pilių buvo įkalintas, o vėliau ir nužudytas Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis.

LDK žemių valdyme, be lietuvių, dalyvavo ir baltarusių bajorai: Chodkevičiai, Sapiegos, Oginskiai ir kt.

Nesvyžiaus, Myro ir Lydos pilys atstatytos, sutvarkytos. Parodyti Nesvyžiaus A. Lukašenka vežasi daugumą savo užsienio svečių.

Po senoviniais Lydos pilies skliautais dažnai girdimas lietuvio širdžiai malonus šūkis:

„Slava velikamu kniaziu Vytautasu, slava Velikamu Litovskamu Kniažestvu!“ (šlovė didžiajam kunigaikščiui Vytautui, šlovė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. – B.J.).

2008 vasario 19 – 22 d. Nesvyžiuje lankėsi Biržų rajono savivaldybės delegacija.

Tų pat metų rugsėjo 12 d. į Biržų krašto muziejų „Sėla“ atvykusi Baltarusijos Nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Vladimiro Prokopcovo vadovaujama baltarusių delegacija čia pasirašė tarptautinę draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.

2009 metų spalio 19–21 dienomis Nesvyžiuje vykusią tarptautinę konferenciją, skirtą Nesvžiaus kunigaikščių Radvilų rezidencijai papasakojo „Dienos kronika“ / 2010.04.22 / Šaltinis: Balsas.lt.

Šis geriausiai išlikęs LDK laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis, rezidentinis ir kultūrinis ansamblis 2005 m. buvo įtrauktas Į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašus.

Konferencijoje dalyvavo Baltarusijos kultūros ministras, Minsko srities gubernatorius, Biržams jau neblogai pažįstamas Nesvyžiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Igor Makar, Lenkijos ambasados atstovai, Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas. Konferencijos darbui vadovavo kultūros ministro pavaduotojas.

Tarp kitko: Naugarduke – poeto Adomo Mickevičiaus gimtinė.

Vitebske galima aplankyti paminklą DLK Algirdui, o Minske – M. K. Čiurlioniui.

Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimą Baltarusijoje daug pasakoja Lietuvos TV sukurta nuostabi laida „Nacionalinė ekspedicija“.

Nors ir skirtingai, bet tautos nuo seno gyveno darniai.

2019 m. lapkričio 22 d. Vilniuje iškilmingai perlaidojom 1863 metu sukilimo vadų ir dalyvių palaikus. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos prezidentai, Baltarusijos ir Ukrainos vicepremjerai, Latvijos vyriausybės atstovė. Skambėjo giesmės lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbomis. Į laidotuves atvyko apie du tūkstančius baltarusių. Įsiminė jų tautinių vėliavų gausa. Atvykstantiems kaimynams Lietuvos užsienio reikalų ministerija sudarė sąlygas vizas įsigyti nemokamai. Tai gražus bendradarbiavimo gestas.

Žlugus Sovietų Sąjungai,1991 metais buvusi Baltarusijos TSR tapo nepriklausoma unitarine prezidentine respublika. Ji yra Nepriklausomų valstybių sąjungos narė.

Nuo 1994 m. liepos 20 d. Baltarusijos prezidentu pradedamas rinkti A, Lukašenka. Prezidentu jis inauguruotas ir po 2001, 2006, 2010, 2015, 2020 m. rinkimų.

Iki pastarųjų rinkimų A. Lukašenkos valdymas Vakaruose apibūdinamas kaip autoritarinis ir besiremiantis represijomis. Jis buvo vadinamas paskutiniuoju Europos diktatoriumi bet aštriai nepuolamas. Ir kaip jį pulsi, jei savo tėvu vadinanti tauta jį renka fantastiškais rezultatais: 1994 metais jis surinko 80 proc. balsų, 2001 – 75,65 proc., 2006 m. – 84,2 proc., 2010 m. – 79.65 proc., 2015 m. – beveik 84 proc. balsų.

Truputis istorijos. Dar toli iki A. Lukašenkos atėjimo į valdžią, Baltarusija jau turėjo autoritariniais metodais valdantį kaimyną. Prisiminkime neigiamai minimą diktatorišką A. Smetonos valdymą Lietuvoje po 1926 metų perversmo.

Pagal 1931 m. paskelbtą Lietuvos Prezidento rinkimų įstatymą valsčių, apskričių ir miestų tarybos rinkdavo ypatinguosius tautos atstovus (vieną nuo 20 tūkst. gyventojų), o šie – prezidentą. 1931 m. gruodžio mėn. 11 ypatingųjų tautos atstovų išrinko prezidentu A. Smetoną.

Jis tapo pagrindinis ir iš esmės vienintelis įstatymų leidėjas, galintis bet kuriuo metu paleisti Seimą. Vyriausybė buvo atsakinga tik prezidentui. Pasinaudojant konstitucijomis buvo įtvirtinta asmeninė A. Smetonos valdžia. Beveik per visą A. Smetonos valdymo laikotarpį išliko karo padėtis, kurią lėmė valdžios siekis turėti veiksmingą opozicijos slopinimo priemonę. 1927 m. įkurta koncentracijos stovykla Varniuose. Į ją buvo siunčiami politiškai nusikaltę arba įtariami asmenys.

1936 m. Seimo nariais išrinkti 49 tautininkai. Daug problemų tautininkų valdžiai kilo 1935 m., kai krizės prislėgti Suvalkijos valstiečiai pradėjo streiką.

Ateityje, A. Smetonos valdymas galėjo virsti pavyzdžiu ir baltarusiškam diktatoriui. Tačiau 1926 metais, jis dar nebuvo gimęs.

1954 m. rugpjūčio 30 d. gimęs Baltarusių „batjka“ ėjo savo keliu. Jis neįvedė politines teises ribojančių išskirtinių valstybės apsaugos įstatymų, griežtos cenzūros žiniasklaidai, nesuteikė itin plačių įgaliojimų karo komendantams, nelikvidavo opozicinių partijų,

Savo Konstitucijoje baltarusiai neleido prezidentui nekontroliuojamam skirti Vyriausybę, įvesti karo padėtį, savo nuožiūra paleisti parlamentą. O Lietuvoje taip buvo.

Diktatoriaus etiketę A. Lukašenkai Lietuva užklijavo jau seniai. Stengiantis nematyti kaimynų teigiamų pokyčių ir solidarizuojantis su Vakarais, Lietuva panoro, kad ši šalis būtų valdoma pagal vakarietiškos demokratijos modelį. Bandom jiems nunešti demokratijos saulę. Kaip mūsų protėviai 1940 metais panašią vežėsi iš Maskvos.

Šiai „demokratizacijai“ trukdo pernai jau šeštą kartą iš eilės prezidentu išrinktas A. Lukašenka.

O, rodos, nieko nebuvo...

Eilę metų, po prezidento rinkimų vienos valstybės A. Lukašenką sveikindavo, kitos susilaikydavo. Vargu ar kas galėtų paneigti, kad santūriai jį pasveikindavo ir mūsų valstybės vadovai, Jų kalbos ir pareiškimai žadėjo abiejų šalių draugišką bendradarbiavimą.

Naudingi A. Lukašenkai buvo ir anksčiau vykę dviejų aukštų JAV pareigūnų vizitai Minske.

JAV prezidento D. Trampo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais J. Boltono susitikimas su Baltarusijos prezidentu A. Lukašenka įvyko 2019.08.27. Tai buvo aukščiausio rango JAV pareigūno vizitas Baltarusijoje per du dešimtmečius.

2020.02.01 diktatoriaus petį patapšnojo į Minską atvykęs JAV valstybės sekretoriaus Mikė Pompeo.

2008 metais JAV ambasada Baltarusijoje buvo uždaryta. Prezidentui D. Trampui pasiūlius, 2020 gruodyje ji vėl dirba.

Atgimimo laikotarpiu abi tautas dažnai siejo bendri laisvinimosi iš sovietinės okupacijos klausimai.

Vyresnieji prisimename 1994 metų sausyje Minske vykusį oficialų JAV prezidento Billo Clintono vizitą. JAV vadovo apsaugai buvo mestos visos tų dienų Baltarusijos teisėsaugininkų pajėgos. Pasinaudojant palankiu momentu, iš Minsko buvo pargabenti du su puse metų ieškoti 1991 metų sausio įvykių organizatoriai: Lietuvos komunistų partijos veikėjai; M. Burokevičius ir J. Jermalavičius.

Abu juos sulaikė ir į Minsko milicijos valdybą pristatė Baltarusijos pareigūnai. Ten juodu buvo perduoti lietuviams.

Džiugino nors ir retoki kaimynų susitikimai su Lietuvos valdžia.

2003.10.09 Seimo automobiliu į Minską nuvykę keturi Lietuvos Socialdemokratų koalicijai priklausantys parlamentarai: Bronius Bradauskas, Vydas Baravykas, Vytautas Einoris ir Vladimiras Orechovas pagyrė demokratinio pasaulio smerkiamą režimą ir už tai gavo pylos. Kas gali paneigti kad nepamedžiojo?

2009 m. rugsėjo 16 d. dalyvauti Lietuvos ir Baltarusijos ekonomikos forume į Vilnių atvykęs Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka susitiko su Lietuvos vadove Dalia Grybauskaite.

Vizito Vilniuje metu svečias nesivaržė pats palaikyti lietsargį virš Lietuvos prezidentės galvos.

Prezidentų susitikimas truko kiek ilgiau nei numatyta – daugiau nei pusantros valandos.

Iki tol A. Lukašenka Lietuvoje lankėsi 1998 metų lapkritį, Tuomet Medininkuose jis susitiko su tuometiniu Lietuvos prezidentu Valdu Adamkumi.

G. Nausėda ir A. Lukašenka bendravo 2020.04.22

Anekdotu virto ir 2020 m. mūsų parlamentarų sumanyta kelionė į Minską. Po sankcijų paviešinimo sujudo, sukruto seimūnai. Tačiau išaiškėjo, kad nepavyks susitikti ir su Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi. Su batjka kalbėti mes nepageidaujame. Tai ko ten vykti? Oficialiai neišrinkta, Svetlana Cichanouskaja mūsų demokratiškų parlamentarų pokalbiams tiktų, bet ji atidūmusi į Vilnių ir jos ieškoti nereikia.

Gal kviesti, gal ne, gal patys nesuprasdami ko, grupė lietuvių apsilankė pas Nobelio literatūros premijos laureatę baltarusių rašytoją Sviatlaną Aleksijevič.

Lietuvių vizitai „batjkos“ nedomina.

Šeštoji A. Lukašenkos prezidentavimo kadencija

Kaip pas baltarusius įprasta, mojuodami po balsavimo grįžtantiesiems namo, rugpjūčio 9 d. į rinkimus patraukė į parankes susikibusios grupelės. Su armonika palydimomis dainomis, klegesiu, šokiais, kartais – buteliais rankose.

Teisę išsirinkti prezidentą 2020 metais turėjo 6 904 649 baltarusiai. Balsavo 5 818 955 (84,28 proc.)

Dauguma baltarusių vėl išsirinko jau daug metų tradicišku tapusį, sąmojingą „kerovninką“ su ūsiukais. Be išskirtinės pompastikos, lyg būtų renkamas ne prezidentas, o geriausias kolūkio traktorininkas.

Už A. Lukašenką balsavo 4 661 075 (80,10 proc.) rinkėjų. Su 10,12 proc.( 588 622 ) gautų balsų opozicijos atstovė, kalinamo tinklaraštininko Sergejaus Tichanovskio žmona Sviatlana Cichanouskaja buvo antra.

Likusius 10 procentų pasidalino judėjimo „Sakyk tiesą“ vienas iš pirmininkų Andrejus Dmitrijevas (1,21 proc.), buvusi deputatė Ana Kanopackaja (1,67 proc.) ir Baltarusijos socialdemokratų partijos „Tėvynė“ (Gramada) pirmininkas Sergejus Čerečenis (1,14 proc.). 4,75 procentai (276 360 rinkėjų) balsavo prieš visus.

Sužinojus rezultatus opozicija bemat pareiškė su jais nesutinkanti. Kilo riaušės. Pranešama, kad protestuoti į gatves išėjo daugiau žmonių, nei po ankstyvesnių rinkimų. „Galimai suklastotų rinkimų“ terminas atsirado tik 2010 metų rinkimuose. Padidėjo ir suėmimų bei smurto protrūkių gausa.

Nuo rugpjūčio mėn. susipriešinimas Baltarusijoje tapo vienas iš daugiausiai aptariamų 2020 metų įvykių Europoje.

Mūsų žiniasklaida atžymėjo, kad 2020 m. prezidento rinkimų Baltarusijoje kampanija išsiskyrė itin nešvariais žaidimais. Siekiant bet kokia kaina išsaugoti postą A. Lukašenka, neva, iš rinkimų kovos pašalino visus rimtus savo konkurentus. Finansiniais nusikaltimais apkaltintas už grotų atsidūrė ir liko neįregistruotas bankininkas Viktaras Babaryka. Potencialus kandidatas – tinklaraštininkas ir verslininkas Siargejus Cichanouskis buvo suimtas kai rinko parašus savo kandidatūrai iškelti. Kandidate į prezidentus tapo Siargejaus žmona Sviatlana. Ar ne anekdotas?

Buvo ir aukų

Mūsų televizoriuose sumirga iki šiol tebekartojami riaušių kadrai. Šventiškai apsirengę žmonės, dažniausiai moterys, kažko bėgioja, retsykiais – susikimba. Ekranuose – tik istorinės baltos – raudonos – baltos spalvos vėliavos. Be himno ir herbo. Net – be dainų. Tik piktas „uchadi“.

Priekiniame plane dažnai šmėžščioja skardiniais skydais prisidengę, guminiais „bananais“ mojuojantys uniformuoti omonininkai. Transportas juda, vitrinų langai nedūžta

Dalis bėgiojančiųjų įstumiama į autobusiukus. Nebrutaliai, be didesnio areštuojamųjų pasipriešinimo. Retsykiais papurškia vandens patranka, paleidžiama šviečiančių kulkų papliupa.

Dažnai kartojamuose TV kadruose jaučiama režisūra. Susidaro visos Baltarusijos sukilimo iliuzija. Tačiau užsienio žiniasklaida pastebėjo, kad didžiausi susirėmimai vyko trijose sostinės vietose: prieš Puškino metro stotį, Rygos prekybos centre ir Kalvariskaja gatvėje. Kažin ar visa tai buvo rodoma oficialioje Baltarusijos televizijoje? O gal tai tik bestseleris Vakarams, tame tarpe ir Lietuvai?

Daugiau kartų pažiūrėjus besikartojančius kadrus darosi nuobodu. Mums „sudemokratėjusiems“ vakariečiams reikia daugiau kraujo. O čia mums brukamos elementarios peštynės.

Reportažai apie įvykius Maidane buvo įdomesni.

Rugpjūčio 15 d. internete pasirodė pranešimai, kuriuose užfiksuoti kadrai apie protestuotojo Aleksandro Taraikovskio žūtį. Pranešta, kad vyras mirė, kai į policiją bandė mesti savadarbį sprogmenį, tačiau šis sprogo jo rankose.
 Bandyta įrodyti, kad užtaisas atskriejo iš pareigūnų pusės. Būtų naivu manyti, kad omonininkai sprogdinimo užtaisus gamintųsi patys sau.

2020 m. lapkričio 20 d. Minske buvo palaidotas nuo saugume patirtos smegenų traumos praėjusią savaitę miręs 31 – erių metų kariškis, opozicijos aktyvistas Romanas Bondarenka. Faktas buvo kažkaip pasimetęs.

Tai ir visos aukos žiniasklaidos pateikiamose, gal kiek pagražintose batalijose. Laisvosios Europos radijo „Laisvės radijas“ (Radio Free Europe/Radio Liberty, RFE/RL) interpretacijoje parinkti rūstesni žodžiai: „Į demonstrantus prie „Rygos“ vėl svaidomos kurtinamosios granatos, speciali mašina griauna barikadas...“. Vos ne Bastilijos Paryžiuje, arba bent Maidano Kijeve šturmas. Tik barikados iš greitomis surinktų maišų, kibirų, kitokio šlamšto.

Save prezidente paskelbė Svetlana

Nepaisydama oficialių pranešimų, S. Cichanovskaja pareiškia esanti prezidento rinkimų nugalėtoja ir naktį į rugpjūčio 11-ąją, išvažiuoja į Lietuvą kur ją pasitinka iš anksto čia apgyvendinti vaikai. „Batjka“ jos nesivijo.

Mūsų žiniasklaida save išsirinkusią prezidentę apibūdino taip: S. Cichanovskaja – tai paprasta namų šeimininkė, vaikų mama ir buvusi mokytoja. Nebūdama politike, ji neturi nei iškalbos, nei charizmos, negeba ką nors įtikinti. Ji turi iš susižavėjimo alpstančią ją iškėlusią minią. Į rinkimus, kaip kadaise sakydavo, ji ėjo „na ura“.

Keistas jau buvo ir priešrinkiminis jos pareiškimas, kad kandidatuodama ji laimėti net nesitiki, o laimėjimo atveju – prezidente nebus. Į kandidatų sąrašą ji, neva, patekusi pakeitusi savo areštuotą vyrą.

„Mylosti prosim“ pas mus Lietuvon

Taigi, antrą vietą laimėjusi S. Cechanovskaja atvažiavo į Vilnių.

Gal didesniam naujos žvaigždės sureikšminimui, čia ji dažnai fotografuojama, kalbinama. Rugsėjo 29 d. ji susitiko su į Vilnių atvykusiu Prancūzijos prezidentu Emanueliu Makronu. Specialiai šiam vizitui surengtų pietų metu buvo smerkiamos diktatoriškos A. Lukašenkos klastotės bei smurtas.

Tada E. Makronas nežinojo, kad po dviejų savaičių ( spalio 16 d.) pas jį netoli Paryžiaus bus rastas istorijos mokytojo kūnas be galvos. Jis žuvo už musulmonų pranašo Mahometo karikatūrų rodymą mokiniams. Manoma, kad tai – 2015 metais satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ žurnalo redakcijoje vykusių kruvinų įvykių tęsinys. Per 2015 metų sausio 7 dieną ginkluotų islamistų įvykdytą ataką žuvo 12 žmonių.

Dar už 13 dienų, 2020.10.29 rytą, prie Nicos miesto Dievo Motinos bazilikos sulaikytas peiliu ginkluotas užpuolikas. Dvi jo aukos mirė bazilikoje, trečia – nuo patirtų sužalojimų, šalimais esančiame bare. Tą pačią dieną visoje šalyje paskelbta aukščiausio lygio parengtis.

E. Macronas pažadėjo imtis griežtų veiksmų prieš islamo ekstremizmą ( net iki mečečių uždarymo). Tai dar daugiau sukiršintų Prancūzijos musulmonų bendruomenę, kuri čia turi 5–6 mln. narių ir yra didžiausia Europoje.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, pasiūlė Prancūzijos lyderiui „pasitikrinti psichiką“.

Vakarai reiškia gilų susirūpinimą. piktinasi, moko

Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, panaudojant kurtinamąsias granatas, ašarines dujas ir šaudant guminėmis kulkomis sostinėje buvo sužeista dešimtys žmonių – protestuotojų ir milicininkų. Demonstrantai atsakė akmenimis ir pirotechniniais užtaisais, o iš maišų, kibirų ir metalinių užtvarų statė barikadas.

Gal, kad suteikti didesnį grėsmingumą, užfiksuotas prezidento atvykimas sraigtasparniu, su automatu „Kalašnikov“ rankose. Į Nepriklausomybės rūmus Minske jį atlydėjo ginkluotas jauniausiasis 15-metis jo sūnus.

Baltarusijos tyrimų komitetas pranešė pradėjęs 21 baudžiamąjį tyrimą dėl „masinių neramumų“ ir smurto prieš teisėsaugos pareigūnus. Daugiau kaip 80 žmonių buvo suimti. Antrą protestų naktį per susirėmimą su policija žuvo vienas protestuotojas.

Dėl įvykių Baltarusijoje „gilų susirūpinimą“ bemat pareiškia Baltieji rūmai, JAV Atstovų Rūmų užsienio reikalų komiteto vadovas Eliotas Engelis ir šio komiteto aukščiausio rango respublikonas Michaelas McCaulas ir JAV Senato užsienio ryšių komitetui vadovaujantis respublikonas Jimas Rischas.

Kaip minėta, spaudoje pasipylė kaltinimai.

Kad S. Cechanouskaja turėjo laimėti arba nors patekti į antrą turą, apklausų metu, be konkrečių įrodymų buvo įsitikinusi tik ji pati ir bemat naujai prisistatę „nepriklausomi rinkėjai“.

Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos stebėtojai, apie kurių dalyvavimą buvo pranešta labai šykščiai, trafaretiškai pabrėžė, kad rinkimai nebuvo laisvi ir demokratiniai. Ir vėl be įrodymo faktų. Gal skaičiuojant surinktus balsus nedalyvavo opozicijos kandidatų stebėtojai? Gal tie stebėtojai nepasirašė balsavimų rezultato protokolų?

A, Merkel atsargiai pareiškė, kad dėl balsavimo eigos Baltarusijoje jai kyla „didelių abejonių“, ir patarė prancūzams taip pat elgtis santūriai.

Rinkimų rezultatus atmetė ir Europos Sąjunga. Todėl ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrellis teigė, kad. inauguracija ir nauji A. Lukašenkos prisiimti įgaliojimai neturi jokio demokratinio legitimumo. Kas tai?

Internete galima rasti paaiškinimą: Legitimacija (lot. legitimus ― teisėtas, įteisintas) – politinės sistemos savybė, kai valdiniai pripažįsta valdžią turint teisę valdyti.

26 metus A. Lukašenka legitimumą turėjo, o 27 – taisiais, surinkus 80 proc. balsų jis dingo O Svetlana – legitimi. Suprask kaip nori.

D. Trampui tas legitimumas liejosi per kraštus, tačiau JAV jo antrai kadencijai neišrinko. O A. Lukašenką išrinko nors jis tik tėvas (batjka).

Atrodo J. Barrellis suprato, kad šiuo metu su Baltarusija vedamas dialogas perspektyvų neturi ir pažadėjo. uždegti žalią šviesą kito sankcijų paketo aptarimui.

Juo pasekė JAV Senatas. Kaip jau minėta, Prezidentui D. Trampui iškėlus, gruodžio viduryje Senatas JAV ambasadore Baltarusijoje patvirtino Julie Fisher. Nuo 2008 metų šis postas buvo laisvas.

Nebuvo originali ir mūsų žiniasklaida. Pakartodama žinomas, iš Vakarų atėjusias tiesas ji atžymėjo, kad 2020 m. prezidento rinkimų Baltarusijoje kampanija išsiskyrė itin nešvariais žaidimais. Labai daug požymių (!) rodo, kad ir šį kartą rinkimų rezultatai – suklastoti.

Atžymima, kad siekiant bet kokia kaina išsaugoti postą A. Lukašenka iš rinkimų kovos pašalino visus rimtus savo konkurentus. Jų tarpe finansiniais nusikaltimais apkaltintas už grotų atsidūrė ir liko neįregistruotas bankininkas Viktaras Babaryka. Potencialus kandidatas – tinklaraštininkas ir verslininkas Siargejus Cichanouskis buvo suimtas kai rinko parašus savo kandidatūrai iškelti. Kandidate į prezidentus tapo Siargejaus žmona Sviatlana. Na argi tai – ne anekdotas?

Šeštą kartą perrinkto savo kolegos nepripažįsta ir mūsų Prezidentas. Jam „batjka“ nepatinka. Rinkite, kaimynėliai, kitą. Kaip kaitalioti dar neįsibėgėjusius darbe prezidentus – pamokysime. Tai 2004 metais darėme patys. O jei ir šie rezultatai pasikartotų? Kalavijus aštrius galąsime iš naujo?

Kokią vakarietiška demokratija viliojamas A. Lukašenka?

Susipažinkime su keliomis tuo metu nuskambėjusiomis įdomesnėmis sensacijomis.

Ispanijos karališkiesiems rūmams artimas laikraštis „ABC“ rugpjūčio 5 d. pranešė, kad korupcija įtariamas 82 metų buvęs Ispanijos karalius Juanas Carlosas pabėgo į Dominikos Respubliką. Įtariama, kad tiesiant tarp Mekos ir Medinos miestų geležinkelį vienas ispanų konsorciumas per Saudo Arabijos karalius sąskaitą Šveicarijoje pervedė karaliui iki 100 mln. dolerių. Tai ne mūsų ministro Dubajuje veltui suvalgytų pietų „jerunda“.

2007 – 2012 metais Prancūziją valdęs 65-erių N. Sarkozy kaltinamas korupcija Už kyšio siūlymą gaunant informaciją apie jo partijos finansavimo tyrimus jam gresia 10 metų nelaisvės. Prancūzijos istorijoje jis būtų pirmasis prezidentas atsidūręs teisiamųjų suole už korupciją.

Tik prasidėjus Donaldo Trampo ir Džo Baideno priešrinkiminiams debatams ir ypač D. Trampo emocingoms kalboms, tapo aišku, kad kova vyks už kiekvieną pergalės procentą. Kad po „muštynių“ dar ilgai bus mosuojama kumščiais: D. Trampas neduos D. Baidenui skaityti nugalėtojui skirtų sveikinimų ir žadės į gatves išleisti kariuomenę.

Amerikiečiai pamatė ir išgirdo vis daugiau Dž. Baideną kompromituojančių istorijų. Pasirodė šviežia informacija apie buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo žmonos Jelenos Baturinos į Dž. Baideno rinkiminę sąskaitą pervestus 3,5 milijono dolerių. Už kokius nuopelnus? Gal už jo sūnelio korupcinius žygius Ukrainoje ir kitur?

Beveik už 3 mėnesių po rinkimų Baltarusijoje, JAV prezidentas D. Trampas, apie, neva, įtikinamą savo pergalę antrai kadencijai triukšmingai paskelbė dar likus kelioms dienoms iki balsų skaičiavimo pabaigos. Aplenkė net Aleksandrą ir Svetlaną kažkur Baltarusijoje. Dėl neva masinių klastočių jis ragino stabdyti balsų skaičiavimą. ėmėsi teisinių žygių siekdamas, kad būtų perskaičiuoti kai kuriose valstijose gauti balsai.

Pasirodo, kad ir pasaulinėje demokratijos piršimo valstybėje prezidentais tampama melo ir klastočių pagalba.

BNS ir lrytas. lt informavo, kad 2020-08-11 vykusi JAV prezidento Donaldo Trumpo spaudos konferencija buvo nutraukta, o prezidentas išvestas kai netoli Baltųjų Rūmų nuaidėjo šūviai.

Dar nepamiršta kaip 2017 m. spalio 1 d., vakarietiškos demokratijos bastione – JAV, per kantri muzikos šventę pasaulio linksmybių sostinėje Las Vegase, 64-ių metų Nevados valstijos gyventojas Stefanas Padekas apšaudė koncerto dalyvius. 58 žmonės žuvo, apie 515 buvo sužeista. Štai čia – tai bent „pasilinksminimas“. JAV piliečiui turėti net šaunamą ginklą nesudėtinga. Batjkai tai suvokti sunku.

Kažin ar kaimiška Baltarusija leistųsi suviliojama gana pavojingu gyvenimu šiandieninėse Valstijose.

Prieš galutinai užtrenkiant Baltųjų namų duris, siautėjantis Donaldas Trumpas pareiškė, kad išrinktojo prezidento, demokrato Dž. Baideno inauguracijos iškilmėse jis nedalyvaus. Dž. Baideno Baltuosiuose rūmuose nesveikins. Tą dieną jis sraigtasparniu paliks Baltuosius rūmus, o paskui lėktuvu nuskris į Floridą. Čia jis ir praleis visus oficialius renginius šalies sostinėje. Dideliame savo šalininkų mitinge Floridoje jis pasakys kalbą, kurioje paskelbs apie dalyvavimą 2024 metų prezidento rinkimuose.

Viena didžiausių JAV priešininkų, Irano dvasinis lyderis ajatola Ali Khamenei JAV prezidento rinkimus pavadino spektakliu.

Lukašenkai menkinti savo konkurentų nebuvo reikalo. Europa jau iš anksto jautė, kad jis tradiciškai pasiglemš apie 80 proc. balsų. Kiek rinkimuose bebūtų opozicijos kandidatų, už juos balsavusiųjų nebūtų viršijęs 20 procentų ribą. Vargu ar dėl rezultato didinimo jam rūpėjo kažką klastoti.

Apie gerokai Prancūziją sukompromitavusias žudynes po prezidento E. Makrono vizito Vilniuje jau buvo rašyta.

Visos Vakarų politinio elito „išdaigos“ buvo naudingos A. Lukašenkai.

Sankcijos

Pagaliau, Europos Sąjunga paskelbė Minskui ilgokai žadėtas sankcijas. Jas skelbti ES žadėjo dar rugpjūtyje. Tačiau tuomet jas blokavo Kipras. Išnaudodamas progą jis pareikalavo imtis panašių priemonių prieš Turkiją, su kuria Kipras nesutarė dėl gamtinių dujų žvalgymo Viduržemio jūros rytuose.

Po daugiau nei šešias savaites trukusių diplomatinių pastangų Briuselyje, ES lyderiai pagaliau „užlaužė“ Kiprą sankcijoms pritarti. Įsidėmėtina, kad 40 Minsko rėžimo pareigūnų sąraše paties diktatoriaus pavardės nebuvo. Tikintis įkalbėti A. Lukašenką pradėti derybas su opozicija, ES nusprendė jo sąraše neminėti.

ES sankcijomis nusitaikė ir į Lukašenkos artimą oligarchą, vieną įtakingiausių verslininkų Baltarusijoje, A. Šakutiną.

Šis netoli Vilniaus turi traktorių surinkimo įmonę ir yra gavusi europinę paramą ir lengvatų iš Lietuvos. Ar ne anekdotas?

Į ES sankcijas Minskas atsakė aštriais grasinimais.

Gruodžio 2 d. vykusioje Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) sesijoje. A. Lukašenka pareiškė: „Akivaizdžiai matosi gerai apgalvotas ir surežisuotas pasaulinių žaidėjų, kartais nesiskaitančių su niekuo, net su savo žmonių interesais veikimas“.

Jis pažadėjo neleisti „sudraskyti“ Baltarusijos ir atskleidė, kad jo šalies saugumo tarnybos stebėjo opozicijos ryšius su tokiomis šalimis kaip Lenkija, Jungtinė Karalystė ir Čekija. Šios, esą, siuntusios nurodymus ir vadovavo tarsi „avims“.

Sveikinimai su pergalę

Didelių riaušių buvo laukiama ir A. Lukašenkos inauguracijos dieną. Tačiau šeštos kadencijos Baltarusijos prezidentas buvo prisaikdintas 2020.09.23 neskelbiant apie tai iš anksto.

Kas galėjo įvykti žinant iškilmių laiką ir galimą 80 – ties proc. A. Lukašenkos rinkėjų susidūrimą su 20 – čia proc. opozicijos šalininkų galima tik spėlioti.

Lukašenką su pergale pasveikino Minsko sąjungininkas Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos prezidentas Xi Jinpingas. Tai – daugiau nei penktadalio planetos (7 milijardų) gyventojų valstybių vadovai. Apie 9,5 milijono gyventojų turinčiai Baltarusijai – tai daug. Ir tai – ne trafaretiniai „susirūpinimai“.

Kas įvyko Baltarusijoje? Kodėl įvykiai joje supykdė Vakarus?

Vakarų pasaulyje Baltarusija laikoma atsilikusia valstybe. Galbūt tame yra dalis tiesos.

Tačiau ji valdoma taip, kaip pati to nori : niekas neprivatizuota, oligarchų nėra, turtingųjų žmonių milijonai akių nebado, pigi nafta ir dujos.

9, 48 mln. gyventojų turinti Baltarusija išsirenka 100 deputatų Nacionalinio Susirinkimo Atstovų Rūmus. Į juos rinkimai vyksta tik vienmandatėse apygardose. Žmonės renka asmenybes, o ne partijų sąrašais atrinktus asmenis.

Kandidatus gali kelti politinės partijos, ne mažesnius kaip 300 žmonių turintys darbo kolektyvai. Ne mažesnės kaip 10 žmonių iniciatyvinės grupės privalo surinkti bent tūkstantį toje apygardoje gyvenančių žmonių parašų.

Moterys Baltarusijoje pensijon eina sulaukusios 55 m., vyrai – nuo 60 m. Leidžiama dirbti ilgiau. Jeigu moteris išeina į pensiją 60, o vyras 65 m., jiems pensijos didinamos 40%,

Baltarusiai turi įstatymą „Za tunijadstvo“ (už veltėdžiavimą). Žmogui, nedirbančiam 180 dienų, skiriama 360 rublių (168 eurų) bauda. Laiku nesusimokėjusiam bauda išieškoma iš jo arba artimųjų turto. Tokiems buvusio kolūkio pirmininko „geležinis kumštis“ – ne draugas.

Turistų gidai svečiams pasigiria, kad minskiečius erzina net penkių minučių prastovėjimas eilėse.

Nesmerkime batjkos už jo pastangas būtiniausio naudojimo prekes gaminti savo šalyje. Kas čia gero, kad dauguma lietuviškų trispalvių vėliavėlių, kuriomis krepšinio aistruoliai puošia savo automobilius, pagaminta Kinijoje.

Baltarusijos valdžia dažnai giriasi išsaugojusi savo pramonę ir žemės ūkį. Kaimyninėje šalyje kasdien tūkstančiai žmonių užsiima žemės ūkiu arba dirba didelėse valstybinėse traktorių ar sunkvežimių gamyklose.

Vienas neprisistatęs, daugelį valstybių aplankęs ir nuo 2008 metų Baltarusijoje gyvenantis asmuo, rugpjūčio 21 d. respublika.lt talpintame straipsnyje teigia, kad A. Lukašenkos dėka Baltarusija eiliniam žmogui šiandien yra gėrio sala.

Asmeniškai bendravęs su prezidentu, jis A. Lukašenką apibūdina kaip besirūpinantį savo valstybės ir jos žmonių gerove, plačios erudicijos išmintingą šalies vadovą,.

Savo laiku pašnekovas bandė Lietuvoje įkurti įmonę. Sugaišęs dokumentų forminimui čia 6 metus, išsekus kantrybei jis išvažiavo į Baltarusiją. Čia visi įmonės steigimo ir statybos dokumentai buvo gauti per 5 mėnesius. Tiesa, su asmeniniu A. Lukašenkos palaiminimu ir valstybės parama. Tad suprantamas jo „gėrio salos“ supratimas.

Pašnekovas teigė, kad beveik 500 lietuviškų įmonių Baltarusijoje, jų tarpe ir jo, sėkmingai dirba iki šiol.

2015 metų Nobelio literatūros premijos laimėtoja baltarusė Svetlana Aleksijevič Baltarusiją apibūdino kaip pažemintą, užguitą šalį, gyvenančią nuolatinėje baimėje.

Straipsnyje „Kodėl mes tokie?“ ji rašo, kad „devintojo ir dešimtojo dešimtmečių sandūroje mums atrodė, kad griovimas jau ir yra atsinaujinimas... Visi šaukė apie laisvę, o laisvo žmogaus niekur nebuvo.“... Naujojo gyvenimo universitetu tapo turgus. Pasirodė, kad svarbiau ne skaityti, o ragauti. Gyvenimo dominante tapo: važinėjimas, drabužių pirkimas, viryklės keitimas.

Gal teisūs ir tie kurie mano, kad A. Lukašenkos valdymo metu išaugo kelios kartos norinčios gyventi šiuolaikinio kapitalizmo, o ne neofeodalizmo sąlygomis. Bet jų skaičius neviršija 20 proc. balsavimo teisę turinčių gyventojų – opozicionierių.

Kas yra A. Lukašenka eiliniam baltarusiui

Dauguma baltarusių prezidentą Aliaksandrą Lukašenką pagarbiai vadina Tėvu. Jis jiems paprastas, ne garbėtroška.

80 procentų baltarusių nesistebi pamatę savo prezidentą su bulvių maišu glėbyje. Kaimiečių akivaizdoje jis po laukus važinėja traktoriumi. Kovojantį ledo ritulio aikštėje jį palaiko sirgaliai. Minios „Slavianskij Bazar“ dainų festivalio klausytojų dažnai jį mato tribūnoje. Čia jis plojo ir lietuviams Jeronimui Miliui ir Evelinai Anusauskaitei.

Po pastarųjų riaušių jis aplankė savo paties į dabokles susodintus maištautojus.

Jis leido sugrįžti kišimusi į politiką apkaltintam ir beveik 4 mėnesius neįleistam į šalį Baltarusijos vyskupų konferencijos pirmininkui, Minsko-Magiliavo arkivyskupui Tadeušui Kondrusevičiui.

Paperka ir jo bendravimas su sūnumi šventinių paradų metu ar susitikimai Minsko gatvėse.

1975 metais A. Lukašenka susituokė su Galina Želnerovič.

Nuo tada, kai Alelsandras tapo Baltarusijos prezidentu, pora viešumoje kartu nebesirodo. Nors oficialiai ir neišsiskyrusi.

Vyriausiasis, 43 metų sūnus Viktoras – patarėjas nacionalinio saugumo klausimais. Iki 2020-ųjų protesto akcijų jaunėlis Nikolajus buvo laikomas realiu pretendentu pakeisti patį tėvą.

Pastaraisiais metais Nikolajus pastoviai lydėdavo tėvą į aukščiausio lygio susitikimuose. Jis matėsi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir premjeru Dmitrijumi Medvedevu, JAV prezidentu Baracku Obama, popiežiumi Pranciškum, dalyvavo JT Generalinės Asamblėjos posėdyje. Galvoja apie gydytojo arba kariškio profesiją.

Baltarusija daug stato

Trumpai apie Baltarusijos pasididžiavimą – Minską. Po II pasaulinio karo nuspręsta sugriautą Minską neberekonstruoti, kaip tai buvo daroma Varšuvoje, o perstatyti. Atrodo – sprendimas pavyko.

Lankantis Minske nesunku pastebėti, kad sovietmetis – reikšminga Baltarusijos istorijos dalis, Čia daug sovietinės simbolikos parodomosios švaros, didybės manijos. Daugeliui ši praeitis su plačiais prospektais ir didingais paminklais visai neblogai dera su dabartimi.

Nepriklausomybės prospekte dominuoja stalinistinis architektūros stilius. Daugelis kruopščiai prižiūrimų pastatų gerai išsilaikė.

15,3 km. ilgio Nepriklausomybės prospektas – viena ilgiausių gatvių Europoje. Prie vienos didžiausių Europoje Nepriklausomybės aikštės įsikūrę Vyriausybės ir parlamento rūmai.

Nepriklausomybės prospektą baltarusiai stengiasi įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Prezidento darbo vieta – kitapus prospekto, už parko, greta nacionalinio akademinio teatro.

Nepriklausomybės prospektas atveda į Pergalės aikštę su 38 m aukščio obelisku nuo nacių žuvusiems kariams ir partizanams atminti.

Iš įdomios primenančios deimanto formą bibliotekos pastato apžvalgos aikštelės atsiveria įspūdinga šviesaus Minsko panorama. Naktį kiekvieno iš daugiabučių namų pastogė dar ir apšviečiama, kas sukuria jaukumo jausmą. Sužibus gatvių žiburiams, daugiabučių, verslo centrų ar prekybos centrų apšvietimui, pasijunti kaip tikrame Vakarų Europos didmiestyje.

2001 m. Spalio aikštėje duris atvėrę Respublikos rūmai. Juose vyksta įvairūs koncertai, susitikimai, forumai ir kiti renginiai.

Įsimintinų kultūros, sporto, laisvalaikio ir kitų viešų objektų tarpe išsiskiria: Nacionalinis (didysis) operos ir baleto teatras, istorinis „Dinamo“ stadionas, Baltarusijos sporto rūmai ir visai netoli jų esantis Didžiojo Tėvynės karo muziejus. Jis – vienas iš didžiausių pasaulyje karo muziejų.

Kalbos apie tai, kad Minskas – viena švariausių ir saugiausių Europos sostinių neišgalvotos.

Nei šiukšlių, nei sulaužytų suoliukų ar kokios kitos netvarkos mieste, nepamatysi čia net žiemą.

Automobilių niekas nepalieka nei ant šaligatvių, nei gatvių pakraščiuose. Jautiesi gana saugus ir kirsdamas plačius prospektus – daugelis vairuotojų iš tolo pamato ir praleidžia pėsčiuosius.

Bendrai, lankantis dabartiniame Minske susidaro įspūdis, kad baltarusių architektai, išvydę ką nors gražaus Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Vokietijoje, Olandijoje ar Prancūzijoje daug nesivargina ir jų projektus pritaiko Minskui.

Lapkričio 6 d. A. Lukašenka atidarė Minsko metro trečiąją liniją. Dabar, nuo 1984 m. statomose 41,8 km. ilgumo trijose Minsko metro linijose veikia 33 stotelės. Per dieną metro perveža beveik milijoną (apie pusę miesto) minskiečių.

Būtų galima dar daug ginčytis, bet batjkos nuopelnai išgražinant sostinę išgražėjime neužginčijami.

2020.11.07 A. Lukašenka atidarė Astravo AE.

Visai netrukus baltarusiai žada pradėti Minską ir Vilnių jungiančio 187,8 km. ilgio greitkelio rekonstrukciją.

Per Kalėdas BNS pranešė, kad Baltarusijos prezidentas (jau be įžeidžiančių epitetų! ) A. Lukašenka pasirašė įsaką dėl šalies socialinės ir ekonominės raidos 2021 metais tikslų. Jame skelbiama, jog kitąmet ekonomika turi augti 1,8 proc., o infliacija neviršyti 5 procentų.

Rakštis

2016 m. lapkričio 7 d. Nepriklausomybės aikštėje atidengtas paminklas Vladimirui Leninui, skelbė news.tut.by. Tai paprastiems žmonėms tapo eiliniu įvykiu, politikams – strėlėmis į A. Lukašenka.

Suprantama, akmenys atsirado ir Lietuvos politikų rankose. O kodėl?

Pasaulyje paminklų V. Leninui daug. Jie tebestovi buvusios socialistinės Vokietijos demokratinės respublikos miestuose ir miesteliuose. Vakarinėje Vokietijos dalyje esančiame Gelzenkirchene, Vokietijos Marksistų-leninistų partijos iniciatyva, šiuo metu jam statomas naujas paminklas. Ir niekas dėl to „kulokais“ nesiskeryčioja,

V. Lenino gimtojo Uljanovsko turizmo darbuotojai pasakoja, kad čion gausiai atsilankantys kinai į Lenino asmenybę žvelgia su kone dievobaiminga pagarba. Jie neša gėlių prie Lenino motinos paminklo. To nedaro net rusai.

Vienas Kovo 11 akto signataras pamiršo savo 1988 metų gegužyje Uljanovske, lietuvių kultūros dienų metu pasakytus žodžius: „neseniai įstojau į Komunistų partiją. Iš įsitikinimo. Ne paslaptis, kai kas joje atsiduria ir dėl išskaičiavimo, siekdami iš jos kuo daugiau gauti, o ne duoti. Turiu viltį, kad aš jai būsiu naudinga. Užtat ir sakau, kad, jeigu jau esi Lenino partijoje, vadinasi, privalai būti kompetentingas spręsti tai, ką sprendė jis, turi stengtis įkopti į tą lygį, kurį buvo pasiekęs jis. Pagaliau turi išsaugoti save iki jo, kad turėtum teisę su visa drąsa tiestis prie jo idėjų“. „Tiesa“ 1988 05 01

Po dviejų metų visa ši „drąsa“ buvo nukreipta prie kitų dievų skelbiamų idėjų.

Jei ne laiko tarpas, šių žodžių autorius ir A. Lukašenka būtų bendraminčiai. Bet strėlės lekia tik batjkos pusėn.

Bet dievai nematę ką ten A, Lukašenka pagal savo iškreiptą skonį statosi. Mes pažangesni ir džiaugiamės vamzdžiu Neries krantinėje.

Nusibodo ta Baltarusija...

Kad vairuodamas valstybę daugumai baltarusių priimtinu savitu būdu nepalaužiamasis „batka“ pabodo ir Rytams, ir Vakarams „Respublika“ rašė dar 2011 birželio mėn. 10 d.

Po 2020 metų rinkimų pamažu atsigaunantis A. Lukašenką žinojo, kad daugelis ES valstybių jį paskelbs neteisėtu vadovu. Jo komanda tai matė, analizavo. Tikėtina, kad baltarusiai toliau skambino į ES valstybes, į JAV ir siūlė normalizuoti santykius. Stebina tai, kad sąrašuose kuriems taikomos sankcijos paties „batjkos“ pavardės nebuvo.

Ir štai šių pastangų rezultatas. Gruodžio 15 JAV Senatas ambasadore Baltarusijoje patvirtino Julie Fisher. Jos kandidatūrą iškėlė prezidentas D. Trampas dar gegužę. Nuo 2008 metų šis postas buvo laisvas.

Ši kandidatūra turėtų tenkinti ir V. Putiną.

Anksčiau J. Fisher dirbo JAV laikinąja reikalų patikėtine Rusijoje, JAV valstybės departamente kuravo su Europos Sąjunga ir Vakarų Europa susijusius klausimus, dirbo JAV misijos NATO vadovo pavaduotoja, JAV ambasados Tbilisyje patarėja politiniais ir ekonominiais klausimais.

Bet Vakarų ir Rusijos tikslai skirtingi. Lietuva, drauge su ES valstybėmis siekia A. Lukašenkos atsistatydinimo, o tuo pačiu laukia momento įkelti Baltarusijon kojas ir gauti ten strategines įmones. Gaila, bet tuo pat metu Europos Sąjunga dėl sankcijų nesugeba susitarti pati su savimi.

Rusija lūkuriuoja, kol pribręs tinkamiausias momentas „broliškai ištiesti pagalbos rankai“. Bet prieš tai jai reikia pradėti kurti Rusijos karinę bazę prie Lenkijos ir Lietuvos sienos ir surasti savo patikimą politiką, sugebantį palaikyti Kremliaus santykius ir su Vakarais.

Ar nepersistengėm?

Bekariaudami vadinamuosius informacinius karus, Lietuvos politikai ne tiek intelektualiai sutvirtėjo ir tapo atsparesni, kiek atbuko ir ištižo.

Lietuvos politiniam elitui pasidarė keista matyti A. Lukašenką vis dar valdžioje o nesprukusį kuo toliau nuo Vilniaus rūstybės.

Žiniasklaida jau pranašauja A. Lukašenkai karinį tribunolą ir kalėjimą iki gyvos galvos.

Kiti jau abejoja ar ilgai džiaugtumėmės nuvertus A. Lukašenką.

O ką Kremlius pastatys į valdžią vietoj jo?

Suprantama, „nepriklausomą“ asmenį, kuris įvykdys visų ankstesnių ES pripažintų Baltarusijos parlamentų priimtą doktriną dėl bendros sąjunginės valstybės su Rusija. Kitaip sakant, atliks tuos veiksmus, kurių „Batjka“ paskutinės savo kadencijos laikotarpiu mėgino atsikratyti. Tokiu galėtų būti Viktoras Babaryka. Mat Baltarusija yra „Gazpromo“ protektoratas, o V. Babaryka yra „Gazpromo“ žmogus. Todėl situacija yra daugiau negu liūdna ir šiandien pasiekti kokių nors mūsų įtakų, per kurias būtų galima ginti Lietuvos interesus, bus labai sunku.

Vieną mūsų politikai jau žino tikrai. Į konfliktą įsitraukusi Lietuva nukentės mažiau negu kaimynai. Kaip puiku!

Kodėl Baltarusijos klausimais mes tokie uolūs?

Nuo seno, Lietuva save laiko viena iš nedaugelio Baltarusijoje likusių vertybių gynimo bastionų.

Tačiau mes su Baltarusija nesame nei viena valstybė, nei sąjunga. Jų pilietinei visuomenei mes galime kurti sąlygas atvykti dirbti, gyventi, kurti šeimas ir norėti likti Lietuvoje. Bet ne rinkti jiems prezidentą, juos demokratinti.

Istorikai pripažįsta, kad ir per 26 diktatoriaus valdymo metus Vilnius santykių su Minsku strategijos nesukūrė.

Daugeliui ši baltarusiška istorija primena, kad planetoje iš principo negali būti visiškai laisvos valstybės. Jas siekiama įjungti į kokią nors valstybių sąjungą, globalizuoti, perimti jų rinkas.

Tik didžiosios šalys gal keisti mažesniųjų politines santvarkas ir skleisti jų sukurtas demokratijos formas.

JAV gali sau leisti suklysti ir pasukti kitu keliu. Jų klaidų padariniai liks kur nors Libijoje, Sirijoje, Irake arba Irane. O nuo savo namuose padarytų klaidų visi „čiaudėsime“ mes čia, – namuose.

Todėl kas gali paneigti, kad norint „sušinkuoti“ Baltarusiją Europos tūzams prireikė „klapčiuko“. Kaip kadaise Lietuvos nepriklausomumui patvirtinimui prireikė mažos, bet kokias „zbitkas“ nebaudžiamai galinčios daryti išdykėlės Islandijos.

Atrodo, kad pasirinkdama Lietuvą, ES nesuklydo. Išsakydami savo nuomonę dauguma mūsų tautiečių kovoja, kad būtų pripažįstama tik jų tiesa. Demokratija tik dar labiau išryškino šią mūsų mažos ir tamsokos visuomenės ydą – nesiklausyti, ką sako kitas.

Už tai, kas jam šventa idealistas islamistas gali žūti. Vakariečiui tai suprasti sunku, nes Vakaruose to švento vis mažėja. Nors demokratijos esmė – išklausyti, suprasti, susitarti – išlieka.

Mūsų partnerės – didžiosios ES narės Lietuvai padeda ne tiek pasiekti apčiuopiamų rezultatų, kiek gražiai atrodyti ir skambėti vidaus politikos rinkoje.

Islandija dėl Lietuvos pripažinimo 1991 metais nenukentėjo. Tačiau Lietuva pasijuto tikrai laisva tik tada, kai tai pripažino JAV ir Sovietų Sąjunga.

Atidarydamas Astravo AE, A. Lukašenka kreipėsi į Lietuvos lyderius ir pakvietė dirbti kiekvienas savo darže... Gyvenkime normaliai! Esame kaimynai, o kaimynų nesirenkama...“. Su panašiu raginimu jis kreipėsi ir į Varšuvą.

Baigėsi 2020 metai. Daugeliui jie tapo itin įsimintini jau vien dėl to, kad pagaliau baigėsi.

Tikėkimės, kad laukiama didelė iš negandų išsilaisvinimo šventė ne už kalnų. Būsime pasiilgę visko, kas dabar uždrausta: artintis prie kitų žmonių, nevirtualiuose renginiuose lankytis be kaukių, keliauti, po darbo susitikti su draugais restorane ir gerti „bruderšaftą“. Vėl atgims džiaugsmas paspausti draugui ranką. rūkytus lašinius ragauti tiesiai nuo pardavėjo peilio.

Biržų menininkai suras geresnių temų kaip Biržų „pašto karvelių“ šlovinimas, kulinarai vaišins biržiečius Lietuvoje išaugintais džiovintais svirpliais.

Išaugusios valstybės skolos mus smaugs dar ilgai, liks bedarbių ir, po Brexito nežinančių kur išvažiuoti, armijos. Liks ir asmeninių tragedijų skausmas: negalėjimas net deramai atsisveikinti su per anksti išėjusiais artimaisiais.

Tik kantriai išlaukime ir pradžiai susileiskime „čiepus“.
O iki to – spaudžiam rankas nuotoliniu būdu, Laimingų Naujųjų 2021 metų.

Nuo seno kaimo vaikai skaityti ir rašyti buvo mokomi namuose, likusiu nuo ūkio darbų metu.

Vokiečiams neprieštaraujant, 1917 m. gale kunigo Kazimiero Rimkevičiaus, kunigo Juozo Janilionio, Adomo Ramašausko ir kitų į katalikiškos švietimo draugijos „Saulė“ susibūrusių asmenų pastangomis, buvo įsteigta „Saulės“ gimnazija. Iki 1919 m. ją finansiškai išlaikė „Saulės“ draugija, vėliau finansavimą perėmė savivaldybė.